Oftalmologinis

Akių ištyrimas apima anamnezės surinkimą, specifinius testus regos aštrumui, spalviniam regėjimui nustatyti, akipločio išmatavimą, išorinę apžiūrą, akies raumenų judrumo ir akispūdžio įvertinimą, bei tiesioginės oftalmoskopiją (atliekama neišplėtus vyzdžio).

Oftalmologinis ištyrimas atliekamas pagal tam tikrą planą:

Naujagimiui: tikrinama ar nėra įgimtų akių ligų požymių ( pvz., katarakta).

1 metų amžiaus vaikui: patikrinama ar nėra akių vystymosi sutrikimų ( katarakta, žvairumas, retinoblastoma). Prieš pradedant lankyti mokyklą: patikrinama ar nėra refrakcijos sutrikimų ( ar nereikia korekcijos akiniais), ambliopijos ( tingines akies), žvairumo. Kas kiekvienus 3 - 5 metus iki 40 - ies metų amžiaus: tikrinamas regėjimo aštrumą. Kiekvienais 1 - 2 metais vyresniems nei 40  metų amžiaus: patikrinama ar nėra presbiopijos, glaukomos, kataraktos, pažeidimų atsirandančių dėl sisteminių ligų (pvz., cukrinio diabeto).

Dažnesnis akių ištyrimas atliekamas esant tam tikroms ligoms: refrakcijos ydos ( kas kiekvieni metai), cukrinis diabetes (nėra pakitimų akių dugne- kas metai, yra pakitimų ( ypač diabetinė retinopatija) akių dugne - kas pusmetis), arterine hipertenzija (kas kiekvieni metai).

Anamnezės surinkimas

Paciento ištyrimas prasideda nuo to momento, kai jis įeina į gydytojo kabinetą. Atkreipiamas dėmesys į paciento elgesį, eiseną, galvos padėtį, žvilgsnio kryptį. Jis sodinamas veidu į šviesą ir sužinomi skundai, kurie apibrėžia apžiūros apimtį. Renkant anamnezę yra klausiama apie tuo metu varginančius simptomus, kurie gali būti: akies skausmas ar sudirginimas, sausumo pojūtis akyse arba ašarojimas, pakitusi akies išvaizda ar svetimkūnis akyje, akių niežulys, regėjimo blogėjimas ( paklausiama ar sutrikimas vienpusis ar abipusis, pastovus ar praeinantis, staiga atsirado ar palaipsniui), dvejinimasis akyse, blykčiojimas arba dėmės prieš akis (galima tinkalinės atšoka). Patikslinama kada simptomas atsirado, pobūdis (staiga susirgo ar palaipsniui), koks jo intesyvumas, faktoriai kurie provokuoja (pvz., šviesa) ar slopina ( pvz., medikamentai), ar anksčiau sirgo kokia nors akių liga, ar nebuvo traumos. Apklausos metu sužinoma apie šiuo metu vartojamus vaistus ir gretutines ligas (arterinė hipertenzija, skydliaukės ligos, cukrinis diabetas, infekcinės ligos, paveldimos ligos). Paklausiama ar pacientas turi žalingų įpročių (rūkymas, alkoholio vartojimas, narkotikai).

Regos aštrumas

Regos aštrumas - tai akies sugebėjimas skirti du taškus, esančius vienas nuo kito tam tikru atstumu. Juo matuojamas centrinis regėjimas. Regėjimo aštrumui nustatyti reikia rasti mažiausią kampą esantį tarp dviejų taškų. Tai vidutiniškai būna vienos minutės kampas. Jeigu pacientas mato vienos minutės kampu, tai jo regos aštrumas - normalus. Regos aštrumas matuojamas santykiniais dydžiais. Normalus regos aštrumas (visus, V) yra lygus 1,0 ( visus = 1,0). Tai yra dydis, kuris yra atvirkščias vienos minutės regos kampui. Regos aštrumas kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus. Naujagimio regos aštrumas yra 0,002, 3 – 6 metų amžiaus - 0,7 - 0,9; 7 ir vyresnių- 1,0.  Normalus regėjimo aštrumas yra lygus- 1,0. Vyresniems žmonėms regėjimo aštrumas iš lėto mažėja. Regos aštrumas yra vertinamas į tolį ir iš artimo nuotolio. Kai skundžiasi neryškiu matymu galima atlikti smeigtuko skylutės testą. Regos aštrumas pagerėja (gali pagerėti net keliomis dioptrijomis) jeigu yra refrakcijos yda, tačiau nepakinta kai yra organinė akies liga. Mažą skylutę galima pradurti 22 G adata 10x10 cm popieriuje. Prieš atliekant testą su pacientu, gydytojas turi pats patikrinti ar mato žiūrėdamas pro skylutę. Pacientas žiūri pro skylutę popieriuje ir skaito lentelės raides. Popierius blokuoja daugelį nesutampančių, sukeliančių neryškų matymąs pindulių, o centriniai spinduliai fokusuojasi į tinklainę. 

Regos aštrumui įvertinti naudojamos lentelės, kuriose yra keletas eilių ženklų ( raidžių, žiedų su spraga etc.). Vaikams naudojami paveikslėliai, spalvoti objektai. Ženklai regai įvertinti vadinami optotipais. Optotipai vienoje eilėje yra vienodo dydžio ir mažėjantys nuo pirmos iki paskutinės eilės. Lentelėje yra 12 optotipų eilių. Regos aštrumas tiriamas antrąją akį uždengus lazdele su skrituliuku arba kortele, nespaudžiant akies obuolio. Tyrimas pradedamas tikrinant dešiniąją akį, po to kairiąją. Optotipai rodomi gerai matoma lazdele. Pacientas išvardina raides pradedant nuo viršaus.Tikrinamas regėjimo aštrumas su akiniais, jei pacientas juos nešioja. Regos aštrumas užrašomas trupmena kiekvienai akiai atskirai, ir abiems akims kartu. Jeigu regos aštrumas mažesnis nei 0,1 , tai pacientui rodoma juodame fone išskleistus pirštus ( jų storis atitinka pirmos eilutės optotipus), pacientas pasako kiek pirštų rodoma. Tai užrašoma kaip PS (pirštų skaičiavimas)Jeigu negali suskaičiuoti pirštų, tada pajudinama ranka priešais akį. Jeigu pacientas gali įvertinti, kad ranka juda, tai yra užrašoma kaip rankos judesiai – RJ. Jeigu pacientas nemato rankos judesių, tada pritemdoma šviesa kabinete ir šviečiama žibintuvėliu tiesiai į akį. Kai akis nemato daiktų , o skiria šviesą nuo tamsos, regos aštrumas apibūdinamas kaip šviesos jutimas. Jeigu nėra šviesos jutimo, rašoma "nėra šviesos jutimo"- akis yra akla. Optotipų lentelė turi būti gerai apšviesta ( 60 W lemputė). Apatinis optotipų lentelės kraštas turi būti 1,2m nuo grindų ir 5 m nuo paciento.

Regos aštrumas iš arti tiriamas naudojant specialią lentelę su tekstu, kuri laikoma  33 cm ( ikimokyklinio amžiaus vaikams), 40 cm ( mokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiems), nuo akių. Nustatomas atstumas, iš kurio pacientas dar skaito smulkiausią šriftą. Tikrinama kiekviena akis atskirai.

Spalvinis regėjimas

Spalvinis regėjimas - tai akies sugebėjimas justi įvairias spalvas. Esant normaliam spalviniam regėjimui (trichromazijai) tinklainės kūgelių fotopigmentai yra jautrūs žaliai, raudonai ir violetinei spalvoms. Spalvų jutimo patologija gali būti įgimta ir vadinama daltonizmu, visada būna tik abiejų akių, kitos regos funkcijos esti normalios. Įgyti spalvų jutimo sutrikimai būna sergant centrinės nerų sistemos, tinklainės ir regos nervo ligomis. Spalvinis regėjimas tikrinamas naudojant standartinį kortelių rinkinį ( ISHIHARA testas) arba specialias polichromatines pigmentines lenteles. Kiekviena kortelė sudaryta iš pagrindinės ir papildomos spalvos taškų. Iš pagrindinės spalsvos taškų sudaromi skaičiai arba figūros. Pacientas sėdi priešais šviesos šaltinį, gydytojas rankose laiko lentelę. Atstumas tarp gydytojo ir paciento -1m. Dažniausiai neišskiriama raudonos arba žalios spalvos.

Akiplotis

Akiplotis - tai erdvė, kurią mato fiksuota nejudanti akis, kai galva taip pat nejuda. Akiplotis leidžia žmogui orientuotis erdvėje. Jį siaurina antakių lankas (55 - 60 laispn.), skruostai (65 - 70 laipsn. ), nosis (60 laipsn.). Periferinis regėjimas matuojamas akipločiu. Dažnai jo pakitimai būna vienintelis ankstyvas daugelio akių ligų simptomas. Akiplotis tiriamas norint diagnozuoti glaukomą, centrines ar periferines tinklaines ligas, vokų ligas (ptozę), optinio nervo ligas. Daugelis ligų paveikia akiplotį tokios kaip glaukoma, arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, išsėtinė sklerozė, hipertiroidizmas. Kai kurie vaistai taip pat įtakoja akipločio pakitimus: pvz, antimaliarinis preparatas: plaquenilis. Šeimos gydytojo praktikoje naudojamas kontrolinis akipločio tikrinimo metodas. Kontrolinio metodas esmė yra palyginti paciento ir gydytojo akipločius, kai gydytojo akiplotis yra normalus. Tiriant akiplotį reikia atsakyti į tokius klausimus: ar pakitimai apima vieną ar abi akis? Ar yra aiškios pakitimų ribos? Ar pakitimų ribos? Pacientas pasodinamas nugara į šviesos šaltinį, gydytojas atsisėda apie 0,5 - 1 atstumu priešais pacientą. Pacientas užsidengia vieną akį, o gydytojas užsidengia priešingą savo akį ( pvz., pacientas užsidengia kairiąją akį, o gydytojas - dešiniąją ). Pacientas žvilgsniu fiksuoja gydytojo akį, o gydytojas laiko pirštus ir prašo juos suskaičiuoti skirtinguose kvadrantuose ( viršutiniame temporaliniame, apatiniame temporaliniame, viršutiniame nazaliniame, apatiniame nazaliniame). Rankos juda iš viršutinių kvadrantų į apatinius. Po to tiriama kita akis. Jeigu objektą vienu metu pastebi ir gydytojas , ir pacientas, tai jo akiplotis yra normalus. Gydytojas, lygindamas savo ir paciento akiplotį, gali nustatyti paciento akipločio susiaurėjimą, kartais defektus akiplotyje.

Išorinė priežiūra

1. Akių padėtis akiduobėse, jų judrumas. Akių padėtis akiduobėse būna įvairi. Nutukusių pacientų akys būna tarsi pastumtos į priekį, išsekusių - giliai akiduobėse. Kai yra patologinis procesas akiduobėje (pvz., retrobulbarinė kraujosrūva) arba skydliaukės ligos, akies obuolys gali būti išstumtas iš akiduobės. Įvirtęs akies obuolys į akiduobę gali būti dėl akiduobės kaulų pažeidimo, esant Hornerio sindromui. Išstumto akies obuolio iš akiduobės patologija vadinama išverstakumu (exophthalmus), o įvirtusio į akiduobę akies obuolio - įkritusiomis akimis (enophthalmus).

2. Vokų (palpebrae) forma, padėtis, odos spalva, odos paviršiaus pakitimai, kremzlės ir jos liaukų būklė, vokų krašto ir blakstienų būklė, vokų judrumas ir jautrumas. Vokai turi būti simetriški. Viršutinio voko sutrikęs nusileidimas arba pakėlimas gali būti dėl nervo pažeidimo arba skydliaukės ligos. Viršutinio voko nusileidimas vadinamas ptoze, kuri gali būti įgimta arba įgyta (miogeninės arba neurogeninės kilmės). Apžiūrint nustatoma ar nelieka tarp vokų plyšio pilnai užsimerkus. Normaliai vokai susitraukia žiūrint įdėmiai į viršų ( pakitimai būdingi skydliaukės ligoms). Atsimerkus viršutinis vokas dengia rainelės viršutinį kraštą. Įvertinama vokų odos spalva, atliekama jų palpacija: ar nėra paraudimo, poodinių kraujosrūvų, patinimų, uždegiminių pakitimų. Apžiūrimas blakstienų išsidėstymas, nustatoma ar nėra uždegiminių pakitimų, šašų ar patinimo požymių ant vokų ar vokų kraštuose. Apžiūros metu įvertinamas ar teisingas blakstienų augimas. Esant randams voko krašte - stebimas netaisyklingas blakstienų augimas (trichiasis), jos auga išsiskraipiusios, siekia akies obuolį, braižo junginę ir rageną. Vokų judrumas tikrinamas pacientui atsimerkiant ir užsimerkiant. Šie judesiai turi vykti simetriškai, tolygiai.

3. Ašarų paratas (apparatus lacrimalis) susideda iš sekrecinės ir surenkamosios dalių. Ašarų liauka, kuri yra viršutiniame išoriniame akiduobės kampe ir pagalbinės ašarų liaukutės, kurios išsidėstę vokų junginėje yra sekrecinė dalis. Ašarų liauka gamina bespalvį, sūrų skystį ( ašaras), kuris latakėliais nuteka į ašarų upelį tarp vokų ir akies obuolio junginės, po t teka į ašarų ežerą. Medialiniame akies kampe, ties apatinio ir viršutinio voko kyšuliukais, yra ašarų akutės nuo kurių prasideda viršutinis ir apatinis ašarų kanalėliai ( surenkamoji dalis). Jie eina link ašarų maišelio, kuris pereina į ašarinį nosies lataką. Ašarų aparato sutrikimai dažniausiai pasireiškia sutrikusi ašarų sekrecija, ( ašarojimu arba būsena, kai ašarų mažai arba jų visai nėra).

Ašarų aparatas yra tiriamas atliekant Širmerio mėginį, kurio metu nustatoma ašarų sekreciją. 3 - 4 cm ilgio ir 0,5 cm pločio filtruojamo popieriaus juostelės vienas galas užlenkiamas ir pakišamas po apatiniu voku. Po 5 min išėmus matuojama kiek sušlapo juostelės, jeigu sušlapo 1,5 cm ašarų sekrecija yra normali. Neinvazinis ašarų kanaliukų spalvinis funkcinis mėginys atliekmas, kai į junginės maišelį sulašinama 1 proc. fluoresceino dažų ir po 1- 2 minučių dažas pradeda nykti iš junginės maišelio. Tai rodo, kad ašarų kanaliukai gerai siurbia ašaras. Įlašinus dar du lašus dažo, į nosį pacientui įkišamas vatos tamponas, kuris, palenkus galvą, po 3 – 5 minučių nusidažo.  Ašarinio nosies latako užsikimšimas dažniausia patologija. Jis gali būti nefunkcionuojantis nuo gimimo iki 3 mėnesių amžiaus. Rizika, kad gali infekcija patekti į ašarų maišelius. Taikomas ašarų maišelio masažas iki 4 kartų per dieną.

4. Junginė (tunica conjunctivae) iškloja vidinius vokų paviršius ir dengia akies obuolio priekinę dalį iki ragenos ( ragenos ji nedengia). Limbas - tai zona, kur junginės epitelis pereina į ragenos epitelį. Normaliai junginė turi būti rausva. Vokų junginės apžiūra atliekama išvertus vokus. Išverčiant apatinį voką, prašoma paciento žiūrėti aukštyn. Rankos nykščiu vokas patraukiamas žemyn ir apžiūrima voko junginė ir apatinis skliautas.Viršutinio voko išvertimas atliekamas abiejų rankų pirštais. Kairės rankos nykščiu viršutinis vokas patraukiamas aukštyn, o dešinės rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu paima blakstienas ir voko kraštą, pacientas stengiasi žiūrėti žemyn. Tada kairioji ranka būna laisva,mo dešiniąją ranka vokas patraukiamas žemyn ir į priekį. Paskui kairės rankos nykščiu spaudžiamas voko kremzlės viršutinis kraštas, o dešiniąją ranka apatinis voko kraštas keliamas į viršų. Kairės rankos nykštis fiksuoja išverstą voką. Galima naudoti ir aplikatorių- lazdelę. Norinti tiksliau įvertinti viršutinio voko junginę reikia išvertus voką, paspausti per apatinį voką akies obuolį. Apžiūrint įvertinama akies obuolio junginės spalva, storis, paviršius, skaidrumas, galimos kraujosrūvos, sekreto kiekis ir jo pobūdis (pūlingas ar serozinis), papilos (maži gumbeliai dėl teleangiektazinių kraujagyslių pakitimų). Apžiūrėjus viršutinio voko junginę, pacientas turi pažiūrėti aukštyn, kad vokas grįžtų į normalią padėtį. Vertinant junginę nustatoma ar nėra chemozės - junginės paburkimas dėl padidėjusio kapiliarų pralaidumo vykstančios transudacijos (uždegimo požymis). Akies obuolio junginė apžiūrima kai pacientas žiūri įvairiomis kryptimis.

5. Odenos (sclera)  ištyrimui svarbu įvertinti jos spalvą, paviršių ir kraujagysles. Normali odena spalva yra balta. Vaikų odena yra plonesnė, pro ją prasišviečia kraujagyslinis dangalas, todėl ji yra melsvai pilkšva.

6. Apžiūrint rageną (cornea) reikia įvertinti jos dydumą, formą, skaidrumą, kraujagysles, blizgesį, jautrumą. Ragena apžiūrima naudojant žibintuvėlį dėl galimo patinimo, įbrėžimų, opelių ar žaizdų, infiltratų ( pastaruosius galima ištirti nudažant rageną popieriumi sumirkytu 1% fluoresceino dažais (oranžinės spalvos), kuris susilietęs su ašaromis tampa žalias. Normaliai ragena yra skaidri, blizgi. Ragenos taktilinio jautrumo tyrimas šeimos gydytojo praktikoje atliekamas naudojant iš drėgnos vatos susuktą ploną stiebelį. Pacientas plačiai atsimerkia. Vatos stiebeliu paliečiamas ragenos centras, o po to keli taškai periferijoje, gaunamas apsauginis refleksas ( vokų susitraukimas).

7.  Rainelės ( iris) apžiūros metu įvertinama jos spalva ( heterochromija, depigmentacijos plotai ), vaskuliarizacija. Rainelės spalva senstant kinta. Tiriant rainelę yra vertinama jos spalva lyginant su antrąja akimi, padėtis su gretimomis akies dalimis, reljefo ryškumas. Rainelės centre yra apvali anga - vyzdys, kurio kraštas atidžiai įvertinamas apžiūros metu. Normaliai rainelės kraujagyslių nesimato.

8. Apžiūrimas vyzdys (pupilla) ir įvertinama jo vieta, forma, dydis, spalva, judrumas. Vyzdys turi būti apskritos formos, 2 - 4 mm skresmens, juodos spalvos. Vyzdys vertinamas lyginant su antrąja akimi ( turi būti vienodi). Jie būna mažesni ir netaisyklingos formos sergant priekiniu uveitu, išsiplėtę ir nejudrūs esant ūmiai glaukomai. Šeimos gydytojas gali įvertinti vyzdžių reakcijas į šviesą. Pacientas sėdi veidu į langą ir žiūri į tolį. Gydytojas uždengia abi akis delnais. Šiek tiek palaukus atidengiama viena, paskui antra akis ir stebima ar susitraukė apšviestos akies vyzdys - tai vadinama tiesioginė reakcija į šviesą. Po to uždengiama tik viena akis ir vėl atidengiama ir stebimas antrosios akies vyzdys - netiesioginė reakcija į šviesą. Reakcijų į konvergenciją ir akomodaciją tyrimo metu pacientas žiūri į tolį, po to į arti esantį daiktą. Abiejų akių vyzdžiai susitraukia. Sveiko žmogaus reakcijos yra ryškios. Galima atlikti svyruoklinės šviesos testą: šviečiama paeiliui tai į vieną, tai į kitą vyzdį. Kai akys sveikos vyzdžiai susitraukia, šiek tiek išsiplečia kai šviesos spindulys eina per nosį ir vėl susitraukia. Stebima: susitraukimas - susitraukimas- susitraukimas - susitraukimas. Kai akis dalinai akla, tada sveikos akies vyzdys šviečiant susitraukia, o kita akis blogai jaučia šviesą ir netaip gerai susitraukia. Tada stebima susitraukimas- išsiplėtimas- susitraukimas - išsiplėtimas ir diagnozuojamas Marcus Gunn vyzdys - santykinis kylančio nervo vyzdžio defektas ( galimas regos nervo pažeidimas). Vyzdžių išsiplėtimas, arba mydriasis, būna sergant glaukoma, vartojant plečiančius ar simpatomimetinius medikamentus. Vyzdžių susiaurėjimas, arba, myosis, būdingas rainelės uždegimui, Hornerio sindromui arba parasimpatinių vaistų vartojimo požymis. Vyzdžio atsakas tikrinamas priartinant ir nutolinant šviesos spindulį nuo lęšiuko ir stebint kaip jis susitraukia ir išssiplečia ( akomoduoja). Vėliau tikrinama vyzdžių reakcija žiūrint į objektą, kuris vis arčiau traukiamas prie akių. Kuo objektas arčiau akių, tuo vyzdžiai turėtų labiau susitraukti.

Akių raumenų judesių įvertinimas

Akių raumenų judrumas tiriamas kai pacientas skundžiasi dvejinimųsi akyse arba žvairumu (strabismus). Pirmiausia įvertinamas regos aštrumas: tiriamas kiekvienos akies regos aštrumas atskirai ir abiejų akių kartu (binokulinis matymas) į tolį ir iš artimo nuotolio. Įvertinamas akių paslankumas. Pacientas žvilgsniu fiksuoja objektą, kuris vedžiojamas aštuoniomis kryptimis. Vertinama akies adukcija, pasisukimas į vidų, abdukcija, pasisukimas į šalį. Kai yra normali abdukcija - ragenos lateralinis kraštas pasiekia išorinio akies kampo jungtį. Konvergencija tiriama kai pacientas žiūri į rodomą daiktą, kuris artinamas prie akių. Vertinama kada viena akis nukrypsta, kokia vyzdžio reakcija. Galima atlikti šviesos atspindžio vietos ragenoje testą. Normaliai šviesos refleksas matomas vyzdžio centre. Žibintuvėlio šviesos spindulys atsispindi ragenoje ties vyzdžio vidiniu kraštu (diverguojantis žvairumas), tai žvairumo kampas- 15 laipsnių, ties rainele - 25-30 laipsnių, už ragenos krašto (konverguojantis žvairumas)- 60 laipsnių. Paprastesnis testas yra atliekamas uždengus vieną akį, kita akis žiūri į objektą. Kai uždanga pašalinama, neuždengta akis gali pasisukti į objektą. Stebint akies judesį galima pastebėti žvairumą.

Akispūdžio matavimas (tonometrija)

Į akies sieneles pastoviai spaudžia stiklakūnis, akies kameros skystis - tai vadinama akispūdžiu. Tonometrija (Tn)- akies vidinio spaudimo išmatavimas. Orientaciniu būdu akių spaudimą galima išmatuoti palpatoriniu būdu. Pacientas žiūri žemyn, gydytojas rodomaisiais pirštais laikydamas juos virš kremzlės paeiliui tai vienu, tai kitu pirštu spaudžia per viršutinį voką, o kai pacientas žiūri į viršų- akies obuolys spaudžiamas per apatinį voką. Apie spaudimą sprendžiama lyginant akies spaudimą su antrąja akimi. Kuo kietesnis akies obuolys, tuo didesnis akispūdis. Tiksliau akispūdis nustatomas matuojant prietaisais (Maklakovo, Schiotz). Akispūdžio rodiklis yra užrašomas - Tn. Statistinė norma - tonometrinis akispūdis nustatytas Maklakovo tonometru 10 - ies gramų svareliu. Jis yra 18-27 mmHg, tačiau atmetus pasipriešinimą svarelio spaudimui lieka 10-22 mmHg. Jis apskaičiuojamas pagal specialias lenteles. Abiejų akių akispūdis yra vienodas, per dieną jis svyruoja: didesnis būna ryte. Todėl vertinant akispūdį dinamikoje vertėtų jį matuoti tuo pačiu paros metu (svyravimas tarp rytinio ir vakarinio akispūdžio siekia iki 5 mmHg). Akispūdžio matuojamas pacientui gulint ant nugaros, žiūrint į lubas arba į iškeltą į viršų pirštą. Dezinfekuojama darbinė tonometro dalis. Viena ranka praskleidžiami paciento vokai, kita ranka dedamas ant prieš tai nuskausmintos akies (ragenos centro) tonometras. Stebimi atsilenkusios rodyklės parodymai. Tam naudojami anestezuojantys tirpalai. Akispūdis yra normalus kai siekia iki 21 mmHg, saikingai padidėjęs - 22-28 mmHg, didelis- daugiau kaip 32 mmHg. Jeigu mažiau kaip 10 mmHg - hipotonija (blogėja skaidriųjų akies terpių medžiagų apykaita).

Tiesioginė oftalmoskopija

Akių dugno apžiūrai naudojamas rankinis elektroninis oftalmoskopas, galintis vaizdą padidinti iki 13-15 kartų. Oftalmoskope yra specialiai įmontuota elektros lemputė, kaip šviesos šaltinys ir diskas su skirtingų dioptrijų lęšiais. Tyrimo metu yra įvertinami pakitimai lęšiuke, stiklakūnyje, ir tinklainėje, apžiūrimos jos kraujagyslės, nustatoma regos nervo būklė. Akių dugnas yra vienintelė organizme vieta kur galima tiesiogiai pamatyti nervus ir kraujagysles.

Oftalomoskopas laikomas dešine ranka apžiūrint paciento dešinės akies dugną. Dešinė paciento akis apžiūrima gydytojo dešine akimi ir atvirkščiai. Žiūrima iš dešinės pusės vertinant dešinės akies dugną, naudojamas mažesnio diametro plyšys. Tiriant lęšiuką ir stiklakūnį fokusuoti oftalmoskopo šviesos spindulį į vyzdį apie 1 metrą nuo akies. Esant sveikai akiai matomas raudonas švytėjimas ( raudonas refleksas). Kai fokusuojama į tinklainę reikia paprasyti paciento pažiūrėti į regos aštrumo vertinimui skirtą lentelę. Priartėjama kiek galima arčiau prie paciento: gydytojo kakta gali liesti nykštį, kuriuo galima pakelti paciento viršutinį voką geresnei tinklainės apžiūrai. Priartėjama prie paciento 2-4 cm atstumu, rodomasis pirštas laikomas ant koreguojamųjų stiklų disko. Jie reikalingi paciento ir gydytojo refrakcijos ydų korekcijai oftalmoskopuojant. Diskas sukamas kol gaunamas aiškus akies dugno vaizdas. Nustatyti oftalmoskopo padidinamąjį stiklą, taip kad koreguotuosi refrakcijos sutrikimai ("-" padidinamasis stiklas koreguoja trumparegystę;"+" koreguoja toliaregystę). Apžiūra pradedama nuo regos nervo disko įvertinimo, įvertinama jo forma, ribos, spalva, ekskavacija ( į nosies pusę nuo geltonosios dėmės), po to akies dugno periferines dalis, įvertinti kiekvieną atskirai iš 4 pagrindinių kraujagyslių  (pacientas tuo metu žiūri įvairiomis kryptimis), pabaigoje - įvertinama geltonoji dėmė - pacientas žiūri tiesiai į šviesos šaltinį (centre). Regimojo nervo diskas yra rožinės spalvos su šviesesne ekskavacija centre. Arterijos plotis yra 2/3-4/5 venos pločio. Arterijos pasižymi ryškesniu šviesos refleksu nei venos. Lengviausia tirti kraujagyslę susiradus jos pradžią ir sekant ją link pradžios, t.y. optinio disko. Apžiūrint perieferiją reikia stebėti ar nėra įplyšimų tinklainėje. Geltonoji dėmė atrodo kaip plotelis be kraujagyslių su segtuko galvutės dydžio atsispindinčiu centru. Įvertinama ar ji lygi, ar pakankamas gaunamas šviesos refleksas nuo paviršiaus.Vertinama ar nėra Gvisto simptomo - geltonosios dėmės dalyje venos pasidaro vingiuotos (būdinga arterinei hipertenzijai). Guno - Saliuso simptomas - arterijų ir venų persikryžiavimas (būdinga arterinei hipertenzijai). Tinklainės atšokos metu refleksas matomas pilkas, o ne raudonas.

Vyzdžių išplėtimas palengvina ištyrimą, tam naudojami naudojami trumpai veikiantys midriatikai. Pacientas įspėjamas, kad laikinai jis gali matyti neryškiai.