Plaučių vėžys: gydymo aspektai

Plaučių vėžys: gydymo aspektai

Įvadas

Onkologinės ligos – šiandienos visuomenės rykštė. Didžiosios Britanijos Vėžio tyrimų fondo (angl. Cancer Research UK) duomenimis, 2012 m. vėžio diagnozė buvo nustatyta 14,1 mln. suaugusiųjų (iš jų 13 proc. plaučių vėžio), ir nuo šios ligos tais pačiais metais mirė 8,2  mln. žmonių (iš jų 19 proc. dėl plaučių vėžio). Plaučių vėžys – pirmaujanti onkologinė liga ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje [1, 2], dažniau juo suserga vyriškos giminės atstovai dėl pagrindinės jį sukeliančios priežasties – rūkymo. Pastaruoju metu rūkymui tampant įprasta socialine bendravimo  norma, vis dažniau liga diagnozuojama ir moterims. Didėjantis plaučių vėžiu sergančių žmonių skaičius kelia nerimą dėl ypač blogos ligos prognozės – 5 metų išgyvenamumas Lietuvoje tesiekia vos 9 proc., Europoje – 10 proc., pasaulyje – 15 proc. [3]. Kovojant su nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu vilčių teikia nauji šios ligos patogenezės molekuliniai aspektai, atvėrę kelią biologinei, t. y. taikinių, terapijai ir individualizuotam gydymui.

Plaučių vėžio diagnostikos aspektai

Paprastai plaučių vėžio diagnostika prasideda pagal klinikinius simptomus įtarus ligą ir stebint darinį plaučiuose krūtinės ląstos rentgeno nuotraukoje. Pastarojo tyrimo nepakanka norint įvertinti tikslų darinio dydį, ligos išplitimą, galimų gretimų organų ar struktūrų pažeidimą. Šiuo tikslu svarbią diagnostinę vertę turi krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija ir (ar) magnetinio rezonanso tomografija, pozitronų emisijos tomografija su kompiuterine tomografija, pilvo organų echoskopija, kaulų scintigrafija. Tačiau galutinė plaučių vėžio diagnozė nustatoma tik atlikus histologinį darinio tyrimą. Biopsija gali būti atliekama paprastos fibrobronchoskopijos, rentgenu kontroliuojamos bronchoskopijos, endobronchinio ultragarsinio tyrimo metu ar atliekant chirurgines procedūras: vaizdo torakoskopiją, mediastinoskopiją. Kai yra išplitimo kepenyse, antinksčiuose ar pilvo ertmės limfmazgiuose požymių, nesant galimybės verifikuoti pagrindinį plaučių darinį ar įtariant, kad dariniai šių organų limfmazgiuose gali būti ir kitos histologinės kilmės, atliekamas endoskopinis ultragarsinis tyrimas. Jo metu galima paimti audinio gabalėlių histologiniam tyrimui atlikti (šio tyrimo metu techniškai galima paimti biopsiją iš kairiojo antinksčio, kairiosios kepenų skilties ar pilvo ertmės limfmazgių atliekant adatinę aspiracinę biopsiją). Jei darinys yra plaučių periferijoje, gali būti atliekama transtorakalinė plaučių audinio biopsija. Citologinis tyrimas (tiriant bronchų išplovas ir (ar) nuobrūžas; sergantiesiems eksudaciniu pleuritu – punktatą) informatyvesnis centrinio plaučių vėžio atveju nei periferinio, tačiau diagnostine verte nusileidžia histologiniam tyrimui. Vien pagal citologinio tyrimo duomenis vėžys gali būti diagnozuotas tik gydytojų konsiliumo sprendimu, kai jokiais galimais diagnostikos metodais nepavyksta nustatyti histologinės diagnozės ar šių metodų negalima taikyti dėl sunkios ligonio būklės [4].

Derėtų nepamiršti ištirti ir plaučių ventiliacinės funkcijos, kas dažnai yra paprastos spirometrijos klausimas, širdies funkcijos vertinimo (širdies echoskopinis tyrimas), atlikti bendrą kraujo tyrimą, išplėstinį biochemijos tyrimą (atkreipiant dėmesį į inkstų, kepenų rodiklius). Tai gali būti svarbu planuojant gydymą.

Pastaruoju metu didelę vertę partenkant gydymo taktiką turi molekulinė plaučių vėžio diagnostika. Vis dažniau atliekami molekulinių pažaidų tyrimai (nustatomos, pvz., epidermio augimo veiksnio receptoriaus (angl. Epidermal growth factor receptor, EGFR) geno aktyvinančios mutacijos ir t. t.). Išsiaiškinta, kad molekulinės pažaidos, tiesiogiai susijusios su plaučių kancerogeneze, gali daryti įtaką klinikinei ligos eigai, lemti gydymo veiksmingumą. Pacientų atranka molekuliniams tyrimams atlikti priklauso nuo plaučių vėžio histologinio tipo ir atliktos procedūros [4]. Radikaliai pašalinus plaučių naviką operacijos metu, rekomenduojama tirti adenokarcinoma ar mišraus histologinio tipo naviku (turinčiu adenokarcinomos požymių; pvz., adenoskvamozine karcinoma) sergančius ligonius. Plokščiųjų ląstelių karcinoma, smulkiųjų ląstelių karcinoma, didelių ląstelių karcinoma sergančių ligonių tirti nerekomenduojama [4]. Kai, atlikus smulkiąsias biopsijas, negalima atmesti mišraus histologinio tipo, nustačius plokščiųjų ląstelių karcinomą, didelių ląstelių karcinomą, nesmulkiųjų ląstelių plaučių karcinomą, neklasifikuojamą kitaip, ar smulkiųjų ląstelių karcinomą, rekomenduojama tirti ligonius, ieškant EGFR geno mutacijų ir ALK geno translokacijų, jei nustatoma adenokarcinomai būdingų požymių (navikinės ląstelės gamina gleives ar teigiamai reaguoja su liaukiniam epiteliui būdingais imunohistocheminiais žymenimis) [4]. Nesant pakankamai tiriamosios medžiagos tiksliam histologiniam tipui nustatyti, dėl EGFR geno mutacijų ir ALK geno translokacijų konsiliumo sprendimu galima tirti ligonius, sergančius plokščiųjų ląstelių karcinoma, didelių ląstelių karcinoma, nesmulkiųjų ląstelių plaučių karcinoma, neklasifikuojama kitaip, ar smulkiųjų ląstelių karcinoma, kai negalima paneigti adenokarcinomos komponento ir yra klinikinių pedikcinių tirozino kinazių inhibitorių veiksmingumo veiksnių (jaunas amžius, nerūkę ar buvę lengvi rūkaliai – per metus surūkydavę mažiau nei 15 cigarečių pakelių) [4].

Plaučių vėžio gydymo principai

Gydymas parenkamas atsižvelgiant į naviko histologinį tipą, ligos stadiją, gretutines ligas, funkcinę paciento būklę pagal ECOG (angl. Eastern Cooperative Oncology Group), molekulinius genetinius žymenis. Po diagnostinių tyrimų plaučių vėžys pradedamas gydyti nedelsiant. Rekomenduojama, kad, nustačius smulkiųjų ląstelių plaučių vėžį, nuo pirminės morfologinės diagnozės iki gydymo pradžios turi praeiti ne daugiau kaip 2 savaitės, nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžį – ne daugiau kaip  mėnuo [4]. Gydymo taktika apsvarstoma specialistų komandos aptarimo metu, o gydoma tose gydymo įstaigose, kuriose užtikrinamas reikiamas visų specialistų komandos narių dalyvavimas, kompleksinis plaučių vėžiu sergančių ligonių ištyrimas (įskaitant ir predikcinių bei prognostinių molekulinių genetinių žymenų nustatymo galimybę) bei gydymas (chirurginis, spindulinis gydymas, chemoterapija, galimos invazinės pulmonologinės procedūros) [4].

Plaučių vėžio gydymas priklauso ir nuo kardiopulmoninės sistemos funkcijos, ypač planuojant chirurginį ar radikalų spindulinį (chemospindulinį) gydymą, gretutinių ligų, kūno masės sumažėjimo ir kitų prognostinių veiksnių. Kai ligonio bloga funkcinė būklė (3 ar 4 balai pagal ECOG), serga sunkiomis gretutinėmis ligomis, smarkiai sumažėjusi kūno masė, blogi plaučių funkcijos rodikliai, dažniausiai tenka apsiriboti geriausia palaikomąja priežiūra [4]. Tačiau kai kuriais nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžio atvejais galima taikyti taikinių terapiją ar sergantiesiems smulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu – chemoterapiją, net esant blogai paciento funkcinei būklei.

Biologinė taikinių terapija – tai vienas iš naujausių ir sparčiai besivystančių progresavusio plaučių vėžio gydymo metodų. Jos tikslas – suvaldyti arba sustabdyti vėžinių ląstelių augimą. Biologiniai vaistai sąveikauja su pakitusiu baltymu, aptinkamu tik vėžinėse ląstelėse, ir atrankiai jį blokuoja. Vėžinė ląstelė dažniausiai ne nužudoma, o tik sustabdomas jos augimas ir dauginimasis [2]. Naujos kartos vaistai labai veiksmingi, tačiau tinka tik tiems ligoniams, kurių navike nustatomas vaisto taikinys. Biologinės terapijos vystymuisi postūmį davė šiuolaikiniai mokslo pasiekimai, jais pagrįstos naujos technologijos. Biologinės taikinių terapijos pranašumas yra atrankus poveikis tam tikram taikiniui navikinėse ląstelėse, mažai nepageidaujamų reakcijų ir kartu didelis toksiškumas navikui, geresnis išgyvenamumas [2, 4, 5]. Biologinė taikinių terapija gali būti skiriama sergantiesiems nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu kaip pirmos arba antros eilės gydymas, taip pat kaip kombinuotas gydymas arba monoterapija. Šiuo metu Lietuvoje skiriami biologinės taikinių terapijos vaistai yra tirozinkinazės inhibitoriai, blokuojantys EGFR, ir monokloniniai antikūnai, blokuojantys VEGF receptorius. Augimo faktoriai, jų receptoriai turi įtakos vėžinių ląstelių proliferacijai, išgyvenamumui ir plitimui. Šių faktorių ekspresija labai padidėja sergant onkologinėmis ligomis ir yra naviką veikiančios biologinės terapijos taikiniai. EGF hipersekrecija siejama su agresyvia ligos eiga ir prognoze [2]. Diagnozavus nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžį ir priimant sprendimą dėl chemoterapijos ir (ar) biologinės (taikinių) terapijos, būtina įvertinti prognostinius ir predikcinius veiksnius. Remiantis Lietuvoje galiojančiomis plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo rekomendacijomis [4], nustačius aktyvuojančią EGFR mutaciją, rekomenduojamas pirmos eilės gydymas tirozinkinazės inhibitoriais (pvz., erlotinibu, gefitinibu ar afatinibu). Jei aktyvuojanti EGFR mutacija nustatoma jau taikant pirmos eilės standartinę chemoterapiją, rekomenduojama ją nutraukti ir tęsti gydymą tirozino kinazės inhibitoriais.

Palyginamieji anti–EGFR tirozinkinazės inhibitorių tyrimai

Bene dažniausiai progresavusiam plaučių vėžiui (IIIB, IV stadija) gydyti yra skiriama biologinė terapija erlotinibu, gefitinibu, dabar ir afatinibu.

EGFR koduojančio geno mutacijos dažniausiai pasitaiko nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu sergantiems pacientams. Šios mutacijos suaktyvina EGFR proteino kinazę ir taip skatina onkogeninį procesą [6]. Išskirtinis bruožas, kad EGFR koduojančio geno mutacijos dažniausiai, bet neišskirtinai, pasitaiko nerūkančioms arba mažai rūkančioms iš Azijos kilusioms pacientėms, kurioms diagnozuota adenokarcinoma [7].

Remiantis klinikiniais duomenimis nustatyta, kad pacientams, sergantiems progresavusiu nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu, dažniausiai nustatomos EGFR mutacijos yra 19 egzono delecija arba 21 egzono L858R taškinė mutacija. Tokie pacientai gerai reaguoja į gydymą, jų išgyvenamumas vartojant anti-EGFR tirozinkinazės inhibitorius iki ligos progresavimo reikšmingai pailgėja (tiek skiriant kaip pirmos eilės, tiek kaip antros eilės gydymą) [8–10]. Kitos retesnės EGFR mutacijos, tokios kaip G719X pakeitimai 18 egzone ir L861Q taškinė mutacija 21 egzone, taip pat leidžia numatyti atsaką į anti-EGFR terapiją [11–13].

Nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu su EGFR mutacijomis sergantys pacientai, kurie gydomi EGFR slopinančiais tirozinkinazės inhibitoriais, vidutiniškai išgyvena maždaug 2 metus [10]. Dabartinėse klinikinėse rekomendacijose siūloma gydymą anti-EGFR tirozinkinazės inhibitoriais kaip pagrindinį skirti progresavusiu nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu sergantiems pacientams, kuriems yra nustatyta EGFR mutacija [14, 15].

Atviro atsitiktinių imčių 2b fazės klinikinio tyrimo (LUX-Lung 7) [16] metu buvo palygintas afatinibas su erlotinibu kaip pirmos eilės vaistai plaučių vėžiui gydyti. Tyrimas vyko 64 centruose, 13 šalių. Anksčiau negydyti IIIB ar IV klasės nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu sergantys pacientai, turintys dažną EGFR mutaciją (19 egzono delecija arba 21 egzono L858R taškinė mutacija), atsitiktine tvarka suskirstyti į 2 grupes (santykiu 1:1). Vieniems buvo skiriama 40 mg/d. afatinibo, kitiems – 250 mg/d. gefitinibo iki ligos progresavimo ar ilgiau, jei tai tyrėjo sprendimu buvo naudinga tiriamajam. Pirminės vertinamosios baigtys buvo gyvenimo trukmė be ligos progresavimo (neskaičiuoti atvejai, kai, tyrėjo nuomone, tęsti gydymą sergančiajam buvo naudinga, nepaisant matomo ligos progresavimo), laikas iki gydymo nesėkmės ir bendras išgyvenamumas. Tyrime dalyvavo 319 pacientai (160 afatinibo ir 159 gefitinibo grupėje). Išgyvenamumas be ligos progresavimo (mediana 11,0 mėnesių [95 proc. PI 10,6–12,9], palyginti su 10,9 mėnesio [95 proc. PI 9,1–11,5]; RS 0,73 [95 proc. PI 0,57–0,95], p = 0,0165) (pav.1) ir laikas iki gydymo nesėkmės (mediana 13,7 mėnesių [95 proc. PI 11,9–15,0], palyginti su 11,5 mėnesių [10,1–13,1]; RS 0,73 [95 proc. PI 0,58–0,92], p = 0,0073) buvo reikšmingai ilgesnis gydytiems afatinibu nei gefitinibu (2 pav.). Dažniausi pastebėti nepageidaujami poveikiai (3–4 laipsnio) buvo viduriavimas (20 [12,5 proc.] iš 160 pacientų) ir bėrimai / spuogai (15 [9,4 proc.]) gydytiems afainibu; kepenų fermentų padidėjimas (14 [8,8 proc.] iš 159 pacientų) gydytiems gefitinibu. Pacientų, nutraukusių gydymą dėl nepageidaujamų poveikių, siejamų su tiriamaisiais vaistais, skaičius buvo identiškas abiejose grupėse. Vertinant turimus klinikinio LUX-Lung 7 tyrimo duomenis, daroma išvada, kad afatinibas pasirodė reikšmingai veiksmingesnis nesmulkiųjų ląstelių plaučių vėžiu sergantiems pacientams, turintiems aktyvuojančią EGFR mutaciją.
Plauciu_vezystasija_1

1 pav. Išgyvenamumas be progreso skiriant afatinibą ar gefitinibą kaip pirmos eilės plaučių vėžio gydymą [16]

Vertimas:

Time of progression free survival (months) – Laikas iki ligos progresavimo (mėnesiais)

Estimated PFS probability – Numatoma išgyvenamumo ligai neprogresuojant tikimybė

No. At risk – Pacientų skaičius

Afatinib – Afatinibas

Gefitinib – Gefitinibas

Lentelės vertimas:

 

Afatinibas

Gefitinibas

Mediana, mėnesiais

11,0

10,9

Rizikos santykis (95 proc. pasikliautinasis intervalas)

0,73 (0,57–0,95)

P reikšmė

0,0165

 

 Plauciu_vezystasija_2

2 pav. Laikas iki gydymo nesėkmės skiriant afatinibą ar gefitinibą kaip pirmos eilės vaistus gydant plaučių vėžį [16]

 

Vertimas:

Time to treatment failure (months) – Laikas iki gydymo nesėkmės

Estimated probability of being free of treatment failure – Numatoma tikimybė nepatirti gydymo nesėkmės

No. At risk – Pacientų skaičius

Afatinib – Afatinibas

Gefitinib – Gefitinibas

Lentelės vertimas:

 

Afatinibas

Gefitinibas

Mediana, mėnesiais

13,7

11,5

Rizikos santykis (95 proc. pasikliautinasis intervalas)

0,73 (0,58–0,92)

P reikšmė

0,0073

 

Atliktas atviras atsitiktinių imčių 3-čios fazės klinikinis palyginamasis afatinibo ir erlotinibo tyrimas, juos skiriant kaip antros eilės vaistus gydant progresavusį plokščiųjų ląstelių plaučių vėžį [19]. Tyrimas vykdytas 183 vėžio centruose 23 pasaulio šalyse, jo metu lyginti afatinibas (proteinkinazės inhibitorius, negrįžtamas ErbB šeimos blokatorius) ir erlotinibas (grįžtamasis EGFR tirozino kinazės inhibitorius). Tyrimo metu afatinibas ir erlotinibas skirti kaip antros eilės vaistai progresavusiam (IIIb ar IV stadijų) plokščialąsteliniam plaučių vėžiui gydyti (kai vėžys progresavo po mažiausiai keturių ciklų chemoterapijos platinos pagrindu), kai funkcinė būklė pagal ECOG 0–1 balas. Tiriamieji į gydymo grupes afatinibu, 40 mg/d., ar erlotinibu, 150 mg/d., buvo suskirstomi atsitiktine tvarka, santykiu 1: 1, skiriant gydymą iki ligos progresavimo. Pagrindinė vertinamoji tyrimo baigtis buvo išgyvenamumas iki ligos progresavimo, svarbiausia antrinė vertinamoji baigtis – bendras išgyvenamumas. Tyrimo įtraukimo kriterijus atitiko 795 pacientai (398 jų gydyti afatinibu, 397 – erlotinibu). Stebėjimo trukmės mediana atliekant pirminę  išgyvenamumo be ligos progresavimo statistinę analizė buvo 6,7 mėnesiai (tarpkvartilinis plotis 3,1–10,2), tačiau šio vertinimo metu pacientų įtraukimas į tyrimą dar nebuvo baigtas. Atlikus pirminę statistinę analizę nustatytas išgyvenamumas be ligos progresavimo buvo reikšmingai ilgesnis afatinibo nei erlotinibo grupėje (mediana 2,4 mėnesių [95 proc. pasikliautinasis intervalas (PI) 1,9–2,9], palyginti su 1,9 mėnesio [95 proc. PI 1,9–2,2; rizikos santykis (RS) 0,82, 95 proc. PI 0,68–1,00], p = 0,0427) (3 pav.). Bendro išgyvenamumo pirminės analizės metu (stebėjimo trukmės mediana 18,4 mėnesių, tarpkvartilinis plotis 13,8–22,4) bendras išgyvenamumas buvo taip pat daug ilgesnis afatinibo nei erlotinibo grupėje (mediana 7,9 mėnesių [95 proc. PI 7,2–8,7], palyginti su 6,8 mėnesiais [95 proc. PI 5,9–7,8; RS 0,81, 95 proc. PI 0,69–0,95, p = 0,0077]) (4 pav.), kaip ir išgyvenamumas be ligos progresavimo (mediana 2,6 mėnesio [95 proc. PI 2,0–2,9], palyginti su 1,9 mėnesio [95 proc. PI 1,9–2,1; RS 0,81, 95 proc. PI 0,69–0,96, p = 0,0103]) ir ligos kontrolė (201 iš 398 pacientų (51 proc.), palyginti su 157 iš 397 (40 proc.); p = 0,0020). Pacientų, kuriems pastebėtas objektyvus gydymo atsakas, santykis reikšmingai tarp grupių nesiskyrė (22 [6 proc.], palyginti su 11 [3 proc.]; p=0, 0551). Naviko sumažėjimas pastebėtas 103 (26 proc.) iš 398 pacientų, palyginti su 90 (23 proc.) iš 397 pacientų. Nepageidaujami poveikiai (trečio ar aukštesnio laipsnio) panašiu dažniu pasireiškė abiejose tiriamųjų grupėse: 224 (57 proc.) iš 392 pacientų afatinibo grupėje, palyginti su 227 (57 proc.) iš 395 pacientų erlotinibo grupėje. Tačiau pastebėta, kad tam tikra nepageidaujamų poveikių išraiška buvo dažnesnė vienoje ar kitoje grupėje (su gydymu siejama 3 laipsnio diarėja dažniau pasireiškė afatinibą vartojusiems (39 [10 proc.], palyginti su 9 [2 proc.]), taip pat ir 3 laipsnio stomatito atvejai (16 [4 proc.], palyginti su nė vienu atveju erlotinibo grupėje), o erlotinibą vartojusiems dažniau buvo nustatomi 3 laipsnio išbėrimai ar spuogai (23 [6] proc., palyginti su 41 [10 proc.]) [19]. Remiantis tyrimo rezultatais daroma išvada, kad reikšmingai ilgesnis išgyvenamumas be ligos progresavimo, kaip ir bendras išgyvenamumas, buvo nustatytas progresavusiu plokščialąsteliniu plaučių vėžiu sergantiems asmenims, kuriems buvo paskirtas antros eilės gydymas imunoterapija afatinibu, palyginti su erlotinibu [19].

 

Vertimas:

Time (months) – Laikas (mėnesiais)

Progression free survival ( proc.) – Išgyvenamumas be ligos progresavimo (proc.)

No. At risk – Pacientų skaičius

Afatinib – Afatinibas

Erlotinib – Erlotinibas

Afatinib: median 2–6 months (95 proc. CI 2,0–2,9) – Afatinibas: mediana 2–6 mėnesiai (95 proc. pasikliautinasis intervalas 2,0 – 2,9)

Erlotinib: median 1–9 months (95 proc. CI 1,9–2,1) – Erlotinibas: mediana 1–9 mėnesiai (95 proc. pasikliautinasis intervalas 1,9–2,1)

 

Plauciu_vezystasija_3

3 pav. Bendras išgyvenamumas be ligos progresavimo (afatinibo ir erlotinibo palyginimas; pirminė vertinamoji klinikinio tyrimo LUX-Lung 8 baigtis) [19]

 

Vertimas:

Time (months) – Laikas (mėnesiais)

Overall survival ( proc.) – Bendras išgyvenamumas be ligos progresavimo (proc.)

No. At risk – Pacientų skaičius

Afatinib – Afatinibas

Erlotinib – Erlotinibas

Afatinib: median 7–9 months (95 proc. CI 7,2–8,7) – Afatinibas: mediana 7–9 mėnesiai (95 proc. pasikliautinasis intervalas 7,2–8,7)

Erlotinib: median 6–8 months (95 proc. CI 5,9–7,8) – Erlotinibas: mediana 6–8 mėnesiai (95 proc. pasikliautinasis intervalas 5,9–7,8)

 

Plauciu_vezystasija_4

4 pav. Bendras išgyvenamumas (afatinibo ir erlotinibo palyginimas; antrinė vertinamoji klinikinio tyrimo LUX-Lung 8 baigtis) [19]

 

Apibendrinimas

Plaučių vėžys – agresyvios eigos onkologinė liga, pirmaujanti tiek pagal sergamumą, tiek pagal mirštamumą. Ankstyvų stadijų nustatomas nepalyginti rečiau nei išplitusios ligos atvejais dėl pagrindinės priežasties – gana ilgo besimptomio ar nespecifinių simptomų neturinčio laikotarpio, kai patys pacientai į gydytoją nesikreipia. Ilgus metus progresavusio plaučių vėžio standartinis gydymas, jei leidžia funkcinė būklė, buvo chemoterapija. Toks gydymo metodas paprastai sukelia nemažai nepageidaujamų poveikių, kurie labai pablogina sergančiojo gyvenimo kokybę. Tobulėjant molekulinei plaučių vėžio diagnostikai, atsirado taikinių terapija – tai inovatyvus gydymo metodas, kai taikinys – vėžinė ląstelė, o ne bet kuri greitai besidauginanti organizmo ląstelė (kaip chemoterapijos atveju). Toks gydymo metodas sukelia mažiau nepageidaujamų poveikių, yra geriau toleruojamas ir reikšmingai pailgina sergančiojo išgyvenamumą (bendrą ir be ligos progresavimo). Afatinibas – antros kartos anti-EGFR tirozinkinazės inhibitorius ir ErbB tirozinkinazės inhibitorius atliekant palyginamuosius tyrimus įrodė esąs laipteliu aukščiau už dažnai skiriamą erlotinibą ar gefitinibą.

 

 

Literatūra:

  1. Dobrovolskienė N, Characiejus D. Plaučių vėžio imunoterapija. Medicinos teorija ir praktika, 2010, 16(1): 91–96.
  2. Ščėsnaitė A, Jarmalaitė S. Molekuliniai plaučių vėžio žymenys. Medicinos teorija ir praktika, 2011, 17(1), 99–105.
  3. Zemaitis M.Taikinių terapija – efektyviausias plaučių vėžio gydymo būdas. Lietuvos gydytojo žurnalas, 2014 (1): 11–14.
  4. Žemaitis M ir kt. Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo rekomendacijos. 2013: 6.
  5. Cooper WA, Lam DCL, O’Toole SA, Minna JD. Molecular biology of lung cancer. J Thorac Dis 2013, 5 (S5): S479–S490.
  6. Sharma SV, Bell DW, Settleman J, Haber DA. Epidermal growth factor receptor mutations in lung cancer. Nature Reviews Cancer 2007; 7: 169–181.
  7. Paz–Ares L, Soulières D, Melezínek I, et al. Clinical outcomes in non–small–cell lung cancer patients with EGFR mutations: pooled analysis. J Cell Mol Med 2010; 14: 51–69.
  8. Mok TS, Wu Y-L, Thongprasert S, et al. Gefitinib or carboplatin–paclitaxel in pulmonary adenocarcinoma. New England Journal of Medicine. 2009.
  9. Maemondo M, Inoue A, Kobayashi K, et al. Gefitinib or chemotherapy for non–small–cell lung cancer with mutated EGFR. New England Journal of Medicine 2010; 362: 2380–2388.
  10. Rosell R, Moran T, Queralt C, et al. Screening for epidermal growth factor receptor mutations in lung cancer. New England Journal of Medicine 2009; 361: 958–969.
  11. Maheswaran S, Sequist LV, Nagrath N, et al. Detection of mutations in EGFR in circulating lung–cancer cells. New England Journal of Medicine 2008; 359: 366–377.
  12. Lynch TJ, Bell DW, Sordella R, et al. Activating mutations in the epidermal growth factor receptor underlying responsiveness of non–small–cell lung cancer to gefitinib. New England Journal of Medicine 2004; 350: 2129–2139.
  13. Jackman DM, Miller VA, Cioffredi L–A, et al. Impact of epidermal growth factor receptor and KRAS mutations on clinical outcomes in previously untreated non–small cell lung cancer patients: Results of an online tumor registry of clinical trials. Clinical Cancer Research 2009; 15: 5267–5273.
  14. D’Addario G, Fruh M, Reck M, Baumann P, Klepetko W, FelipE. Metastatic non–small–cell lung cancer: ESMO Clinical Practice Guidelines for diagnosis, treatment and follow–up. Ann Oncol 2010; 21 Suppl 5: v116–119.
  15. Keedy VL, Temin S, Somerfield MR, et al. American Society of Clinical Oncology Provisional Clinical Opinion: Epidermal Growth Factor Receptor (EGFR) Mutation Testing for Patients With Advanced Non–Small–Cell Lung Cancer Considering First–Line EGFR Tyrosine Kinase Inhibitor Therapy. J Clin Oncol.
  16. Park et al. LUX–Lung 7: A Phase IIb Trial of Afatinib(BIBW2992) Versus Gefitinib for the Treatment of 1st Line EGFR Mutation Positive Adenocarcinoma of the Lung. Ann Oncol 2015, 26(9).
  17. Soria JC, Felip E, Cobo M et al. Afatinib versus erlotinib as second–line treatment of patients with advanced squamous cell carcinoma of the lung (LUX–Lung 8): an open–label randomised controlled phase 3 trial. Lancet Oncol 2015 Aug; 16(8): 897–907.

 

Komentarai išjungti.