Kai kuriems 2 tipo CD sergantiems pacientams gliukozės tyrimas yra mažai naudingas

Kai kuriems 2 tipo CD sergantiems pacientams gliukozės tyrimas yra mažai naudingas

Daugelis pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu (CD), kiekvieną dieną net kelis kartus įduria sau į pirštą ir specialiu aparatu matuoja gliukozės kiekį kapiliariniame kraujyje. Neseniai tyrimu  nustatyta, kad peroraliniais glikemiją mažinančiais vaistais gydomiems pacientams kasdienis savarankiškas glikemijos matavimas nėra toks naudingas, kaip manyta iki šiol.

CD yra pasaulyje labai paplitusi lėtinė medžiagų apykaitos liga. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose CD serga apie 29,1 mln. žmonių. Apie 90–95 proc. atvejų sudaro 2 tipo CD. Esant šiam diabeto tipui, dėl sutrikusios insulino sekrecijos ir veikimo periferiniuose audiniuose gliukozė nėra tinkamai metabolizuojama ir kaupiasi kraujyje. Dėl nuolat ar epizodiškai padidėjusios gliukozės koncentracijos kraujyje palaipsniui vystosi sunkios komplikacijos: inkstų, nervų, akių pažeidimas, insultas, miokardo infarktas ir pan. Daugeliu atvejų, diagnozavus 2 tipo CD, insulino terapija nėra skiriama. Pirmiausia rekomenduojama dieta, fizinis aktyvumas ir geriamieji glikemiją mažinantys vaistai. Ar šiems pacientams kasdienis savarankiškas glikemijos matavimas yra toks pat būtinas kaip ir insulinu gydomiems pacientams? Į šį klausimą pabandė atsakyti mokslininkų komanda iš Šiaurės Karolinos universiteto.

Į tyrimą buvo įtraukta 450 2 tipo CD sergančių pacientų, kurių amžiaus vidurkis – 61 metai. Visi tyrimo dalyviai buvo gydomi neinsulininiais glikemiją mažinančiais vaistais. Tyrimo pradžioje apie 75 proc. tiriamųjų kasdien patys matuodavosi glikemiją kapiliariniame kraujyje. Visi tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: pirmosios grupės pacientai ir toliau kasdien savarankiškai matavosi glikemiją kapiliariniame kraujyje, antrosios – patys matavosi glikemiją kapiliariniame kraujyje, tačiau gliukomatis buvo labiau automatizuotas ir iš karto siųsdavo duomenis į tyrimų centrą, trečiosios grupės tiriamieji savarankiškai nesimatavo glikemijos. Tiek tyrimo pradžioje, tiek pabaigoje (po 12 mėnesių) buvo nustatytas glikuoto hemoglobino pokytis ir, pasitelkus specialius klausimynus, įvertinta tiriamųjų gyvenimo kokybė.

Tiriamųjų grupėse nebuvo nustatyta jokio reikšmingo skirtumo tarp glikuoto hemoglobino pokyčio, gyvenimo kokybės rodiklių, hipoglikemijos epizodų dažnio, hospitalizacijų dėl diabeto komplikacijų skaičiaus.

Remdamiesi šiais rezultatais, mokslininkai teigia, kad greičiausiai peroraliniais glikemiją mažinančiais vaistais gydomiems pacientams pakanka reguliaraus glikuoto hemoglobino įvertinimo, o kasdienis savarankiškas glikemijos matavimas nėra būtinas.

Parengta pagal http://www.medicalnewstoday.com/articles/317862.php

Komentarai išjungti.